Kai vaikai bijo…
Kiekvienas žinome, kas yra nerimo jausmas. Kai kalbame apie vaikus, tai tampa ypač jautri tema jiems patiems ir jų tėveliams. Visi norime, kad mūsų vaikai per pasaulį eitų iškelta galva – drąsiai, ryžtingai, su pasitikėjimu. Deja, kai kurie vaikai tampa užsidarę, baikštūs, kiti atvirkščiai – neklusnūs ir maištingi. Ir vieniems, ir kitiems atsiskleisti socialinėje aplinkoje trukdo viduje tūnantis nerimas. Nors vaikai gali bijoti įvairių dalykų, o jų baimės priežastys yra labai įvairios, svarbiausia į tai atkreipti dėmesį, o ne viltis, kad vaikas “iš to išaugs”. Baimė gali pasitraukti, bet gali ir sustiprėti, todėl svarbu jiems padėti nedelsiant.
Nerimas gali būti naudingas
Normalus nerimo lygis vaikui padeda mobilizuoti organizmo funkcijas, kurios pagerina dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą. Nerimas vaiką skatina ieškoti sprendimo, savarankiškai elgtis, tyrinėti naujas situacijas. Taip po truputį vaikas vis labiau pasitiki savimi, tampa savarankiškas.
Normalios baimės
Vaikai patiria įvairias baimes ir nerimą nuo to momento, kai gimsta. Vaikui augant kiekviename amžiaus tarpsnyje išgyvenamos savitos baimės. Dviejų ar trejų metų vaikai paprastai baiminasi konkrečių dalykų. Pavyzdžiui, daktaro su baltu chalatu, policininko ar net Kalėdų seneliu apsirengusio tėčio. Vėliau, kai vaikui sueina trys metukai, konkrečias baimes pakeičia abstrakčios baimės. Vaikai gali bijoti tamsos, po lova tykančių pabaisų, bijo pasilikti vieni namuose ir pan. Įdomu tai, kad šešerių ar septynerių metų vaikas gali pradėti bijoti savo mirties, o nuo aštuonerių – ir tėvų mirties. Nuo septynių iki vienuolikos metų ryškėja baimė neatitikti visuotinai priimtų socialinių normų. Vaikas baiminasi pasielgti netinkamai, pasirodyti kitokiu nei visi. Dažnai vaikas jautriai reaguoja į tėvų pastabas „Negražu taip elgtis“, „Kiti vaikai taip nesielgia“, „Būk mandagus“. Vėliau atsiradęs stiprus noras būti priimtam bendraamžių grupės, parodyti akademinius sugebėjimus mokykloje ar už mokyklos ribų, pasiekti pergalę sporte taip pat dažnai lydimas nerimo jausmo.
Kai nerimas tampa problema
Nerimas pradeda varžyti vaiko asmenybę – trukdo vaikui saugiai tyrinėti aplinką, užsiimti nauja veikla, tapti savarankišku, pasitikėti savimi, įgyti naujų įgūdžių, prisitaikyti prie aplinkos keliamų reikalavimų. Kai vaikas jaučia per didelį nerimą, jam sunku elgtis natūraliai, išreikšti save – laisvai kalbėti, klausyti, užmegzti pažintį, pasakyti savo nuomonę. Taip po truputį nerimas mažina savigarbą, pasitikėjimą savimi, verčia jaustis nepilnaverčiu, nepritampančiu. Laikui bėgant nerimas paveikia įvairias gyvenimo sritis – tarpasmeninius santykius, darbinę veiklą, karjerą, laisvalaikį. Taigi baimės, kurios anksčiau buvo natūralios ir tinkamos, vėlesniame amžiuje turėtų kelti tėvų susirūpinimą.
Tačiau ne visada ir ne kiekvienas vaikas savo nerimą rodo akivaizdžiai. Vieni vaikai slepia savo nerimą, nes jiems sunku jį parodyti kitiems, kiti nerimą išreiškia pykčio, susierzinimo priepuoliais ar neklusniu elgesiu.
Požymiai, kad jūsų vaikas patiria pernelyg didelį nerimą:
- Pykčio proveržiai, agresija, neramumas, irzlumas. Taip pat prieštaravimai, nepaklusnumas, suaugusiųjų ignoravimas.
- Drovumas, baikštumas, atsiskyrimas – vaikas drovisi ir gėdijasi dažniau nei kiti, daug kas aplinkoje jam kelia baimę. Tokie vaikai mažai bendrauja arba visai atsiskiria nuo kitų (šeimos narių, draugų). Jie išsiskiria savo uždarumu, sunkiai bendrauja su kitais vaikais, dėl to dažnai yra atstumiami.
- Vengimo elgesys – vaikas vengia būti baimę keliančioje situacijoje. Pavyzdžiui, nedalyvauja gimtadienio šventėje, kurioje yra nepažįstamų žmonių, vengia pasilikti vienas namie ar savarankiškai nueiti į parduotuvę. Atidėlioja nerimą keliančias užduotis.
- Pesimizmas ir neigiamas mąstymas – vaikas galvoja, kad jam nepavyks gerai atlikti užduoties ir pelnyti gerą įvertinimą, įsivaizduoja, kad kiti žmonės (tėvai, draugai) jį atstums, kritikuos. Sulaukęs pagyrimo, vaikas jį interpretuoja kaip išimtį arba klaidą („Tai, kad vieną kartą pavyko, nereiškia, kad esu protingas“, „Man tik pasisekė“) ir atsimena tik savo nesėkmes, tuo tarpu sėkmes greitai pamiršta. Tokie vaikai dažnai kaltina ir kritikuoja save.
- Nuolatinis nerimas dėl dalykų, kurie gali įvykti ar įvyks ateityje – mokyklos pradžia, svarbus įvykis ir galimai nuspėjami sunkumai panašiose situacijose.
- Perfekcionizmas – vaikas galvoja, kad turi būti tobulas, neleidžia sau klysti, o jeigu taip atsitinka, kaltina ir kritikuoja save.
- Nepasitikėjimas savimi – vaikas bijo susidurti su sunkumais, nemėgsta imtis naujos veiklos, bijo nesėkmės, kritikos.
- Atsiskyrimo nerimas – vaikas bijo pasilikti vienas, yra taip prisirišęs prie tėvų, kad bet koks atsiskyrimas kelia akivaizdų nerimą.
- Susikaustymas – bet kokia užduotis sukelia nereikalingą nerimą. Ją atlikdamas vaikas būna labai įsitempęs, susikaustęs.
- Jautrumas (ypač, jeigu anksčiau nebuvo būdingas) – vaikas greitai nusimena, lengvai pravirksta.
- Kiti požymiai – greitas nuovargis, fiziniai nusiskundimai (galvos, pilvo skausmai), miego sutrikimai (sunku užmigti ar išmiegoti, kamuoja košmarai, nakties baimė), bloga atmintis ir dėmesio koncentracija, prastas apetitas.
- Fiziologinės organizmo reakcijos – šaltos, lipnios rankos, išraudimas, prakaitavimas ir kt.
Nerimo sutrikimai
Vieniems vaikams ar paaugliams nerimui įveikti pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Kitiems dėl pernelyg intensyvaus nerimo gali išsivystyti nerimo sutrikimai, kurie yra vieni iš labiausiai paplitusių psichikos ligų tarp vaikų ir paauglių. Vaikų nerimo sutrikimų paplitimo dažnis varijuoja nuo 6% iki 20%.
Atsiskyrimo nerimo sutrikimas pasireiškia pernelyg didele ir raidos tarpsnio neatitinkančia baime atsiskirti nuo tėvų, palikti namus. Vaikai perdėtai nerimauja galvodami, kad jų artimiems žmonėms nutiks kažkas blogo – jie susirgs, paklius į avariją, numirs. Tokie vaikai sunkiai užmiega, sapnuoja košmarus, kad juos palieka mama, arba kad jie kažkur klaidžioja vieni ir pasimetę. Dažnai mokyklos baimė kyla būtent dėl atsiskyrimo nerimo. Vaikas verkia, vengia eiti į mokyklą, skundžiasi įvairiais negalavimais. Vaikas taip pat gali turėti konkrečią kokio nors objekto ar situacijos baimę. Tai vadinamoji specifinė fobija. Bijoma gyvūnų, aukščio, maisto, kraujo, egzaminų ir kitų objektų ar situacijų. Šių objektų vaikas vengia, o susidūręs su jais, išgyvena labai didelį nerimą. Generalizuotas nerimo sutrikimas yra nuolatinis nerimas, apimantis keletą sričių, tokių kaip sveikata, šeima, saugumas, pasaulio įvykiai, gamtos katastrofos. Pavyzdžiui, vaikas gali nerimauti, kad artimi žmonės susirgs nepagydoma liga, juos ištiks nelaimė tolimoje kelionėje ir pan. Paprastai užduodamas klausimas „O kas, jeigu…?“. Tokiu būdu vaikas numato šimtus galimų pasekmių, kurioms, jo manymu, jis turi būti pasiruošęs. Netgi tada, kai bloga pranašystė nepasitvirtina ir situacija susiklosto gerai, jis pagalvoja: „Taip, bet nėra garantijos, kad tai nepasikartos ateity“. Socialinę fobiją turintys vaikai pasižymi nuolatine baime atsidurti tokiose situacijose, kuriose būtų stebimi kitų žmonių ir neigiamai įvertinti. Paprastai baiminamasi, kad kiti pamatys jų nerimą – pastebės prakaitavimą, paraudimą, drebėjimą, balso virpėjimą ir pan. Taip pat vaikas bijo kitų akivaizdoje padaryti ar pasakyti kažką, kas bus gėdinga, pasirodyti nerangiu, ar padaryti klaidą. Socialinės fobijos paprastai susijusios su maža vaiko saviverte ir kritikos baime. Tokie vaikai vengia bendrauti, sunkiai užmezga pažintį, gali visai atsiriboti nuo kitų. Vaikui išgyvenus stiprų traumuojantį įvykį (tėvo ar motinos mirtis, avarija, seksualinė ar fizinė prievarta ir pan.) gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas. Jis pasireiškia tuo, kad traumuojantis praeities įvykis nuolat išgyvenamas iš naujo prisiminimuose ar sapnuose lyg vėl būtų tikras esamu momentu. Vaikas paprastai vengia bet kokios užuominos apie įvykį, yra įsitempęs, dirglus, sunkiai užmiega.
Vaikų nerimo šaltiniai
Nervų sistemos jautrumas. Vaikams nerimas gali atsirasti dėl per didelio nervų sistemos jautrumo, dėl kurio vaikas į išorės dirgiklius reaguoja daug jautriau. Manoma, kad su nerimastingu temperamentu gimsta apie penkiolika procentų vaikų.
Auklėjimo stilius. Manoma, kad viena iš svarbiausių priežasčių vaiko nerimo sutrikimui atsirasti yra tėvų ir vaikų santykiai. Ypač didelę įtaką daro pernelyg globojantis, perdėtai kontroliuojantis ir pernelyg kritiškas auklėjimo stilius. Kiekviena vaiko nesėkmė vertinama kaip katastrofa. Vaikas negali padaryti net mažiausios klaidos, už kurią yra baramas, baudžiamas, kritikuojamas. Būdami labai kritiški ir pernelyg globojantys tėvai atima iš vaiko galimybę tapti savarankišku, priimti savo sprendimus ir mokytis iš savo klaidų.
Genetika. Yra tikimybė, kad jeigu tėvai turi nerimo sutrikimų, nerimo sutrikimų turės ir vaikas.
Aplinkos įtaka. Nerimo sutrikimai gali išsivystyti dėl traumuojančių įvykių vaiko gyvenime ar ilgalaikio streso (artimo žmogaus mirties ar ligos, tėvų skyrybų, persikėlimo gyventi į kitą miestą, artimų draugų praradimo ir kt.).
Pagalba pagrįsta principu, kad vaiko mintys apie jį supantį pasaulį sukelia jo emocijas ir įtakoja elgesį. Nerimą kelia ne pats įvykis, o kaip vaikas jį interpretuoja. Pavyzdžiui, pamatęs šuniuką, vienas vaikas krykštaudamas bėga jo paglostyti, kitas vaikas atvirkščiai – susigūžia ir pasislepia už tėvelio ar mamytės. Taip yra todėl, kad vienas vaikas galvoja „Koks linksmas ir geras šuniukas“, o kitas – „Šuniukas gali man įkąsti“. Susidūrus su nerimą keliančia situacija, vaikui kyla įvairios nerimastingos mintys. Jei vaikas elgiasi agresyviai, tikėtina, kad jo galvelėje sukasi mintis „Jeigu nepasirodysiu piktas, kiti vaikai manys, kad esu silpnas ir mane skriaus“. Baikštūs vaikai tuo tarpu gali galvoti, kad „Kiti vaikai yra pavojingi, jie mane nuskriaus, turiu jų saugotis“. Deja, dažnai tokios interpretacijos būna klaidingos ir vaikui kelia nereikalingą nerimą visiškai saugioje situacijoje.
Pastebėję vaiko nerimą, galite patys išmėginti kai kurias nesudėtingas, vaikams lengvai suprantamas strategijas. Štai ką siūlo specialistai:
Įveskite tvarką ir struktūrą. Nerimastingiems vaikams sunku gyventi šeimoje, kurios gyvenimo stilius spontaniškas ar chaotiškas. Todėl įveskite pastovią kasdieninę tvarką ir struktūrą. Pastovi tvarka sumažina vaiko nerimą, nes leidžia prognozuoti įvykius ir suteikia aplinkos kontrolės jausmą.
Pasirūpinkite pagrindiniais vaiko poreikiais, ypač venkite didelio vaiko nuovargio ir alkio. Įveskite pastovų miego laiką. Prieš miegą su vaiku užsiimkite ramia veikla (šilta vonia, knygutės su mama ar tėveliu skaitymu, kalbėjimu ir pan.), kuri padės vaikučiui palaipsniui nusiraminti po dienos įspūdžių.
Taip pat naudinga su vaiku sutarti, kokios yra jo elgesio ribos ir pasekmės, jeigu šių ribų yra nesilaikoma. Vaikui bus aišku, už ką yra baudžiamas ir suteiks galimybę prognozuoti tėvų elgesį, kartu ir savo elgesio pasekmes.
Padėkite vaikui atpažinti ir suvokti savo jausmus. Padėkite vaikui pastebėti ir atskirti jo jausmus juos įvardindami. Paaiškinkite, kad visi žmonės patiria įvairius jausmus, kuriuos parodo skirtingai (veido išraiška, kūnu, žodžiais, elgesiu). Taip pat paminėkite, kad jausmų rodymas yra labai svarbus, kadangi leidžia kitiems suprasti, kaip tu jautiesi. Padėkite vaikui suprasti, kaip skirtingi jausmai pasireiškia jo kūne. Pavyzdžiui, įtemptos rankos, skausmai pilvelyje, galvytės skausmas ir pan.
Suteikite galimybę vaikui kalbėti apie jausmus. Vaikui naudinga kalbėti apie savo jausmus, tačiau jiems tai nėra lengva, ypač, jeigu jų užklausiama tiesiogiai („Kaip jautiesi?“). Tėvams svarbu atidžiai stebėti ir klausytis, kai vaikas išreiškia jausmus tiesiogiai (žodžiu) arba netiesiogiai (per kūno reakcijas, elgesį). Tokiu momentu pripažinkite ir priimkite jo jausmus paprasčiausiai juos įvardindami („Matau, kad nerimauji“, „Pastebėjau, kad tau tai kelia įtampą“), užduodami klausimą („Tau neramu dėl …?“) ar duodami patarimą. Kalbėdami apie jausmus padėsite vaikui suprasti savo emocinius išgyvenimus ir sustiprinti vidinį savęs suvokimą.
Nuraminkite. Ramybės, šilumos suteikimas yra puiki strategija norint sumažinti vaiko nerimą. Toks tėvų elgesys vaikui užtikrina, kad jis yra saugus ir juo rūpinamasi. Tai gali būti žodiniai nuraminimai, supimai, apkabinimai, dainavimas, istorijų pasakojimas, glostymas ir pan. Kartais tėvams atrodo, kad tai per daug vaikiška jų ūgtelėjusiai atžalai. Tačiau nerimastingiems vaikams tikrai reikia papildomo nuraminimo, kuris padeda sumažinti vidinę įtampa.
Gerbkite vaiko baimes. Vaikams nepadeda, jeigu tėvai tiesiog liepa nustoti bijoti. Vaikui saugu jausti, kad tėvai pripažįsta jo baimes ir tuo pat metu leidžia suprasti, kad vaikas gali tikėtis jų pagalbos jas įveikiant.
Formuokite drąsų elgesį. Kai vaikai patenka į nepažįstamą situaciją ir nežino, kaip reaguoti, jie žiūri, kaip į šią situaciją reaguoja kiti. Stebėdami tėvus ir jų reakcijas, vaikai nustato, ar situacija saugi ar pavojinga. Jeigu tėvai vienoje ar kitoje situacijoje jaučia nerimą ar baimę, tikėtina, kad vaikas reaguos taip pat. Todėl svarbu parodyti vaikui tinkamą saugų elgesį pavojų keliančioje situacijoje arba drąsų ir pasitikintį elgesį to reikalaujančioje situacijoje. Jeigu tėvai yra per daug nerimastingi ir per daug globojantys, jų rodomas nerimas gali vaikui pranešti, kad pasaulis yra labai pavojingas. Kartu vaikas gauna „žinutę“, kad jis yra bejėgis pats įveikti sunkumus. Dėl šios priežasties kartais tėvams naudinga elgtis drąsiai, nors iš tiesų taip nesijaučia. Tokiu būdu vaikas suvokia, kad tėvai pasitiki tiek vaiku, tiek pačia situacija. Likęs vienas vaikas kartos tėvų suformuotą drąsų elgesį.
Skatinkite drąsų elgesį. Tėvai gali švelniai paskatinti vaiką susidurti su baimę keliančia situacija. Tik jokiu būdu to iš vaiko nereikalaukite. Susidūrimas su baimę keliančia situacija sumažina nereikalingą išankstinį ir esamą nerimą. Mokykite bendrauti su žmonėmis ir daiktais, keliančiais baimę. Kartais nėra taip paprasta vaiką įtikinti susidurti su baimę keliančia situacija. Daugelis vaikų yra linkę tokių situacijų vengti. Tam tėvai gali užduotį suskaidyti į mažesnius žingsnelius, kuriais eidamas vaikas gali jausti, kad kiekvieną iš jų gali įveikti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo vienas eiti į gatvę, jis gali iš pradžių labai trumpam nueiti ir pabūti prie laiptinės durų. Paskui nueiti iki artimiausio namo ir grįžti. Vėliau nueiti iki artimiausios parduotuvės ir neužėjęs į ją grįžti namo. Dar vėliau nueiti į parduotuvę ir ką nors nusipirkti. Apdovanokite vaiką už kiekvieną įveiktą etapą. Tai gali būti karštas šokoladas, mėgstamas filmukas ir kt. Be to, galite jam papasakoti apie savo vaikystės baimes ir kaip jas įveikėte.
Mokykite vaiką atsipalaiduoti. Atsipalaidavimo įgūdžiai padeda vaikui kontroliuoti savo kūną ir neleisti to daryti nerimui. Galima mokinti vaiką lėtai kvėpuoti įsivaizduojant lyg lėtai pūstų muilo burbulą. Dar vienas būdas atsipalaiduoti, tai paeiliui įtempti ir vėl atpalaiduoti raumenis. Glostymas, supimas, apkabinimas taip pat puikiai padeda vaikui atsipalaiduoti. Į pagalbą galite pasitelkti vaizduotę. Paprašykite vaiko įsivaizduoti ramią ir jaukią vietą ir stebėti pojūčius savo kūne. Dar galima vaiką paskatinti įsivaizduoti dėžutę, kurioje jis galėtų „užrakinti“ savo nerimą, kai jis trukdo užsiimti norima veikla. Dėžutė gali būti ir tikra. Joje vaikas gali kaupti ir užrakinti ant popieriaus lapo užrašytas blogas emocijas. Atidarius emocijų dėžutę, vaikas saugiai galėtų jas aptarti su suaugusiuoju.
Paskatinkite veiklą, kuri vaikui yra maloni. Kai vaikas nerimauja, paskatinkite jį užsiimti jį džiuginančia veikla. Tai gali būti mėgstamas žaidimas, piešimas, aktyvi veikla lauke, knygos skaitymas ar žaidimas su draugais. Dažnai nerimą jaučiantiems vaikams reikia tėvų pagalbos ir dėmesio įsitraukti į tokią veiklą. Tėvams padedant, vaikas greičiau užsimiršta ir atitrūksta nuo savo nerimo.
Pasakokite pasakas. Yra įvairių knygų, specialiai išleistų vaikams, patiriantiems nerimą, baimes ir nuogąstavimus. Tokios knygos gali būti labai naudingos, kadangi jose pavaizduojamos įvairios elgesio strategijos, kurios padeda įveikti baimes ir nerimą. Tokias pasakas galite kurti ir patys tėveliai. Pavyzdžiui, papasakokite pasaką apie berniuką, kuris labai bijojo kitų vaikų, bet vėliau nusprendė juos užkalbinti ir su jais susidraugavo.
Mokykite spręsti problemas. Mokykite vaiką apibrėžti savo problemą. Pirmiausia išklausykite ir pasikalbėkite apie jo jausmus, tik vėliau pereikite prie problemos sprendimo ieškojimo. Jeigu vaikas bijo mokyklos, išsiaiškinkite tokios baimės priežastis, įvardinkite jo jausmus, įsijauskite į jo situaciją. Paaiškinkite, kad mokykloje visko atsitinka, gali būti sunku. Su vaiku galvokite sprendimo variantus. Kartu leiskite jam pajusti, kad jis pats gali susidoroti su sunkumais, o jūs būsite šalia, jeigu reikės pagalbos.
Paaiškinkite vaikui, kokią įtaką jo jausmams daro jo mintys. Padėkite vaikui suprasti, kad negatyvios ir pesimistinės mintys, kurias jis sako sau, yra nenaudingos ir lemia, kaip jis jaučiasi ir elgiasi. Pavyzdžiui, galvodamas (ar sakydamas garsiai) „Aš beviltiškas, niekada to nesugebėsiu padaryti“, vaikas jaučia pyktį, beviltiškumą, liūdesį ir galų gale dar didesnį nerimą. Padėkite pakeisti šią nenaudingą mintį labiau padedančia, pozityvia mintimi. Pavyzdžiui, „Jeigu pasitreniruosiu, man pavyks geriau“ arba „Jeigu ir padarysiu klaidą, galėsiu išmokti ir kitą kartą man pavyks geriau“. Skatinkite vaiką savarankiškai ieškoti blogų minčių ir jas pakeisti geromis.
Nebijokite, o džiaukitės, jeigu vaikas tampa savarankiškesnis. Dažnai tėvai jaučia nerimą, kai jų vaikas tampa vis savarankiškesnis, pareiškia norą pats priimti sprendimus, nori rizikuoti ir pan. Jei taip atsitinka, pasistenkite suprasti, kad vaikas bręsta ir formuojasi jo pasitikėjimas savimi. Jūsų elgesys tokiu metu gali būti lemtingas. Nepersistenkite globodami vaiką ir mėgindami apsaugoti jį nuo bet kokios nesėkmės. Leiskite jam pačiam pažinti aplinką, patirti nesėkmę ir suvokti pasekmes. Norėdami paskatinti vaiko savarankiškumą leiskite jam pasirinkti, o ne priimkite sprendimą už juos. Tėvų įsikišimas skatina nebrandų vaiko elgesį ir savarankiškumo baimę. Tėvai dažnai kišasi į vaiko kasdienines veiklas (pvz., aprengia juos, nors vaikai jau gali tai padaryti patys), elgiasi su jais kaip su mažesniais nei yra (pvz., kalbėdami naudoja vaikiškus žodžius, perdėtai rodo fizinį švelnumą), nepaiso vaikų privatumo (pvz., atidaro duris nepasibeldę). Suteikdami vaikams tinkamą autonomiją, tėvai padidina jų meistriškumo ir savo efektyvumo suvokimą. Taip vaikas įgyja sugebėjimą kontroliuoti savo nerimą.
Vieniems vaikams įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Kitiems dėl intensyvaus ir ilgalaikio nerimo gali gali prireikti specialistų patarimo. Svarbu, kad tėvai įvertintų vaiko ir savo galimybes bei nuspręstų, kaip vaikui geriausia padėti. Saugumo jausmas vaikystėje yra pagrindas stipriai asmenybei vystytis. Kuo anksčiau nerimą pastebėsime, tuo lengviau bus jį įveikti ir neleisti kontroliuoti vaiko gyvenimo. Prisiminkime, ko patys bijojome vaikystėje. Kartu su vaikais pabūkime mažesni. Panirkime į vaiko pasaulį, kartu nugalėkime ten slypinčius drakonus ir vėl išgirskime nerūpestingą vaiko juoką.